Gražina Kadžytė: „Reikia kalbėti – ką žinai ir kuo tiki“

Šiuos žodžius pasakė žurnalistė, etnografė, tautosakininkė Gražina Kadžytė po susitikimo, įvykusio Dusetų Kazimiero Būgos bibliotekoje balandžio 11–ąją, tada,  kai bibliotekos vedėja Elena Gaižiuvienė, dėkodama mielai viešniai už įdomų susitikimą, nusistebėjo – per visą susitikimo laiką  ji nei karto nepažvelgė į užrašus, pastabas.

Į susitikimą susirinko gausus būrys dusetiškių, Dusetų K. Būgos gimnazijos moksleivių bei mokytojų, taip pat atvyko ir svečiai – Antalieptės etnografinis ansamblis, vadovaujamas Loretos Alaunienės. Šis ansamblis atvyko ne tik koncertuoti, bet ir pasisemti gražių minčių savo veiklai  iš  garsiosios tautos savasties tyrinėtojos G. Kadžytės.

Pokalbio temai etnografė pasirinko lietuvių etnokultūros  praeities ir dabarties sąsajas, apeigų užkoduotas  paslaptis, kalendoriaus reikšmę, senųjų lietuviškų tradicijų įtaką kasdieniniams mūsų gyvenimams, šventėms, papročių atgaivinimo ir atnaujinimo santykiams, kalendorinių švenčių ir senųjų šeimos papročių pritaikymui modernėjančiame gyvenime.

Kalendorių  pasakotoja pavadino gyvenimo diktatoriumi, vadovu, kuris padeda susivokti laiko bėgsme, kuris reguliuoja darbo, poilsio, švenčių šventimo dienas. Viešnia papasakojo apie pavasario ir rudens lygiadienių svarbą ir įtaką darbų bei švenčių kalendoriui sudaryti, būties apeigoms įprasminti, kad jos nušviestų, džiugintų mus savo gelme ir prasmingumu. „Ir švęsti, ir dirbti, reikia su saiku – jei dirbi, tai dirbi, jei šventi – tai šventi“, – kalbėjo G. Kadžytė. Etnografė pabrėžė, kad daugumas šventinių tradicijų, kurios kadaise buvo labai prasmingos, gyvybiškai būtinos, dabar jau tapo pramoga, šį bei tą primenančia iš senovės laikų. Pasak viešnios, šventės turi būti linksmos ir jas turi parengti patys  sumanytojai – kitaip šventės nebus. Nepilnavertė šventė bus ir tada, kada jos šventime vieni bus žiūrovai, o kiti juos linksmins. Šventės bus prasmingos ir brangios sumanytos pačių žmonių, net ir tada, kada nekopijuojama praeitis –  kuriant šventę viskas turi eiti iš širdies, šventėje viskas turi būti tikra.

G. Kadžytė įdomiai papasakojo apie dabar švenčiamas labai populiarias tradicines šventes ir jų sąsajas su gamtos virsmais, senaisiais papročiais  ir religija. Viešnia pasakojo, kad Verbų sekmadienį reikia anksti keltis ir išplakti namiškius kadagio šakele. Verbų sekmadienis atveria   Didžiosios savaitės vartus – priešvelykinę ruošą. Velykų rytą užstalėje šventintą margutį dalina motina. Paskui visi daužia margučius – tikrina, kurio stipriausias.  Kiaušinyje – gyvybės paslaptis;  tuo yra sureikšminamas ir pagerbiamas paukštis. Puošiamas Velykų medelis vaikams primenama, jog metas nuo Velykų iki Vaikų velykėlių (Atvelykio) skirtas aplankyti krikšto tėvelius, pasirodyti, kiek paaugo, kiek pagudrėjo per metus.

Balandžio 23–ąją gražiai pagerbiamas ir Šventasis Jurgis – antrasis po Šventojo Kazimiero, Lietuvos globėjas, raitas kovojantis su piktuoju slibinu. Todėl per Jurgines nei važinėjama, nei ariama. Jurginės – pirmoji ganiavos diena, todėl išgenamus iš tvarto gyvulius smilkydavo verbomis.

Dar daug įdomių dalykų mums papasakojo miela viešnia – ir apie kaimo gyvenimo patirtis ir tradicijas, ir apie užstalių reikšmę švenčiant šventes,  ir apie senųjų vienkiemių pastatų funkcionalumą, ir apie mūsų protėvių gyvenimo režimą gyvent su saule – su saule keltis ir saulei nusileidus ilsėtis.

Esame dėkingi G. Kadžytei, beveik mūsų žemietei, už įdomią popietę, už paskatinimą domėtis mūsų praeitim, mūsų etnokultūra, už pamokinimą, kad viską, ką darome reikia daryti įdedant daug meilės ir širdies. Už prašymą – nors po mažą trupinėlį senųjų apeigų ir papročių kūrybingai pritaikyti savo buityje ir renginiuose, pasididžiuoti  mūsų tradicijomis ir išmokti švęsti šventes.

Dėkojame Dusetų seniūnui Sauliui Kėbliui, kad padėjo etnografiniam ansambliui iš Antalieptės atvykti į gražią ir turiningą popietę.

Marija  Varenbergienė
Nuotraukos Elenos Gaižiuvienės